Mūsiškis L. Kundrotas – nauja žvaigždė Lietuvos „drifto“ padangėje

Baigėsi dar vienas oficialus drifto (šonaslydžio) čempionato sezonas. Lietuvos drifto padangę šiemet rimtai sudrebino mūsiškis Lukas Kundrotas. 

Pirmąjį drifto automobilį Lukas įsigijo prieš daugiau nei metus ir jau spėjo debiutiniame Panevėžio etape pralaimėti tik Vitui Žalandauskui, buvo antras, Alytaus etapo finale – vėl antras, Šiaulių Semi-PRO etape, kur dalyvauta „dėl smagumo, nes liko padangų“, užimta trečia vieta.

Pagaliau įgyvendino tai, apie ką galvojo 10 metų

„Labai seniai norėjau. Domėjausi šiuo sportu gal jau 11–12 klasėje. Pirmiausia internete ieškojau žinių apie varžybas, kur, kaip viskas vyksta. Nuvažiuodavau jų ir pasižiūrėti. Nusprendžiau, kad jau laikas pačiam išbandyti. Juolab ir finansiškai jau tai galėjau sau leisti“, – sako L. Kundrotas. 

Tiesa, tarp pamąstymų ir realaus dalyvavimo pirmose drifto varžybose, kaip pats Lukas skaičiuoja, maždaug 10 metų, pradėti nėra taip paprasta: „Jau vien automobilis kiek kainuoja. Yra ir startiniai mokesčiai. Kainuoja ir kuras, ir nakvynės, ir kelionės, ir automobilio visi kaštai. Kad ir padangoms išleidžiama nemažai pinigų, jas kiekvienoms varžyboms reikia pirkti vis naujas, o kartais varžybose tenka dar ir keisti, prireikia jų daugiau, mat tai labai priklauso nuo trasos ir varžybų. Visada vežamės atsarginių padangų.“

Visas santaupas išleido automobiliui? „Tikrai nemažai“, – patvirtina pridurdamas, kad gauta lėšų ir iš partnerių bei rėmėjų. Luku tikėjo tie, kurie jį žinojo, mat pinigais niekas į kairę ir dešinę nesišvaisto. 

Tokio sėkmingo savo pirmojo sezono nesitikėjo net pats Lukas: „Maniau, jei būsiu TOP 8, tai jau bus gerai.“ Pirmose varžybose užėmė antrą vietą. Atrodytų, nėra taip sunku, bet ar tikrai? „Aišku, ir sėkmės šitame sporte reikia, nes gali automobilis sugesti, gali pralaimėti dėl gedimo, bet man sekėsi, automobilis nenuvyė, komanda labai padėjo, tad man teko jau tik klausytis, ką sako komandos nariai, ir važiuoti“, – sako. 

Dabar visas Luko gyvenimas sukasi apie sportą. „Kol kas neplanuoju stabdyti“, – šypsosi jaunas vyras. 

Pradžia visai ne realybėje

Tai Luko hobis, į kurį jis pasinėręs visa galva. Paklaustas, ar iš to galima uždirbti, sako, įmanoma, bet reikia labai stengtis ir ne vienų metų įdirbio, kad bent būtų padengtos išlaidos, nereikėtų naudoti vien savų lėšų. Didžiausia uždarbio dalis – iš reklamos. „Reikia ir rėmėjų, kurie norėtų su tavimi bendradarbiauti, ir auditorijos, ir medijų pagalbos“, – vardija. 

Bendrų žinių apie šį sportą L. Kundrotas turėjo: „Apie pusę metų treniravausi su simuliatoriais prie kompiuterio ir tada jau pamaniau, kad reikia nusipirkti automobilį ir pradėti tai daryti realybėje.“ 

Šios treniruotės virtualioje erdvėje Lukui labai padėję. „Simuliatorius – puikus dalykas autosporte“, – teigia. Anot jo, daug kas galėtų užsiimti šiuo sportu, tačiau reikia daug laiko treniruotis: pirmiausia su simuliatoriumi – tai pigiausiai gaunama patirtis, o tada jau sėsti prie sportinio automobilio vairo.

Kol kas dalyvauja tik Lietuvoje organizuojamose varžybose, jei rėmėjų atsiras daugiau, važiuotų ir Baltijos čempionate, gan stiprioje Latvijos lygoje būtų įdomu pabandyti savo jėgas. Tačiau kol kas brėžia sau tikslus Lietuvoje vyksiančiose varžybose užimti prizines vietas, o tada jau pamąstys ir apie užsienį. 

Kas Luką užveda varžyboms, kaitina kraują? „Konkurencija ir pasitikėjimas kitu vairuotoju. Varžybų metu, kai vyksta poriniai važiavimai, turi pasitikėti kitu žmogumi, tada bus geras ir gražus važiavimas, nebus klaidų, netikėtumų. Aišku, pasitaiko visko, bet tada labiausiai „sužaidžia“ patirtis, kaip tam tikrose situacijose reaguoti, dar ir oro sąlygos turi įtakos. Man lietus pakišo koją varžybose Klaipėdoje“, – kalba jis. 

Pas mamą į A. Kirsną atlekia ne su sportiniu automobiliu

L. Kundrotas mokėsi A. Kirsnos mokykloje, paskui M. Gustaičio gimnazijoje, į gimtinę pas mamą sugrįžta. Tiesa, tikrai ne sportiniu automobiliu. „Mano varžybinė mašina keliauja ant traliuko“, – nustebina. 

Jis nesipuikuoja ir kaimo gatvelėmis su savo sportiniu automobiliu tikrai nelaksto. Ir visa tai dėl paprastos priežasties: „Šis automobilis nėra legalus naudoti kelyje. Paprastai tariant, jis neturi technikinės. Galima, aišku, atlikti specialią techninę automobilio apžiūrą, bet tai vėl papildomos investicijos.“ 

Varžybose komisija tikrina automobilio techninę būklę ir sprendžia, ar galima jose dalyvauti. „Paprastas dalykas: be šviesų techninės apžiūros automobilis nepereis, o varžybose šviesos nebūtinos“, – pateikia pavyzdį.  

Ir treniruotis mūsų rajone nėra kur, dzūkas tą daro aplink Vilnių esančiose specialiai tam skirtose trasose, kur galima treniruotis už tai susimokėjus. Drifto pilotas šiuo klausimu itin griežtai nusiteikęs, sportininkas nepraktikuoja treniruočių tiesiog gatvėse. Kaip pats sako, susimoka ir ramia galva važiuoja treniruočių trasose. „Manau, kad treniruotis reikia tam skirtose vietose, o ne kur susigalvojai, ne bet kur. Po miškus su tokia mašina aš tikrai nesiduosiu, o mieste – pavojinga“, – teigia. Greitis labai priklauso, anot Luko, nuo trasos: gali būti ir 50, o gali ir 140 km/h. Jis nelinkęs prisidaryti ir sau problemų, ir kitiems. „Išdarinėdamas nesąmones, labai lengvai gali prarasti teises. Be vairuotojo teisių negalima dalyvauti Lietuvos drifto čempionate. Išimtis: jaunimui iki 18 metų, bet su tėvų sutikimu“, – pastebi. 

Ar jaudinasi prieš startą? „Pirmose varžybose buvo daug jaudulio. Tai normalu, kad pirmose būna daug įtampos. Juk ir žiūrovai, ir komandos nariai, ir rėmėjai, kurie tavimi pasitiki, partneriai – visi laukia, tikisi. Vėliau jau su kiekvienomis varžybomis vis labiau atsipalaiduoji ir mėgaujiesi, pagauna azartas“, – dėsto Lukas pridurdamas, kad driftui reikia sklaidos, kad jis dar labiau populiarėtų. 

Pabrėžia, kad šiame sporte vienas – ne karys: „Reikia turėti komandą, kuri padės. Mano spoteris padeda per varžybas arba treniruotes, analizuoja mano ir priešininkų važiavimus, perduoda informaciją, kaip reikėtų daryti, kur pasitempti. Vienas ar du pagelbėja remontuojant mašiną, kad man nereikėtų išlipti, kad ir padangų slėgį pareguliuojant. Dar reikia žmogaus, kuris filmuotų važiavimus, kad galima būtų peržiūrėti po varžybų, o ir medžiaga panaudojama reklamos, sporto populiarinimo tikslais“, – sako. Varžyboms ruošiamasi itin profesionaliai. 

Paklaustas, ar mamą Iloną Kundrotienę pavežiojęs bent treniruočių trasoje, sako, kad jai tai labai patinka. „Pirmą kartą gal ir buvo kiek baisoka, bet paskui tikrai patiko. Ji su mielu noru sėdėtų ir sėdėtų toje mano mašinoje. Važiuotų, manau, ir varžybų metu, bet per jas neleidžiama. Ji nebijo. Renginių metu galime pavežioti ir norinčiųjų pasivažinėti begalė, niekad netrūksta, tiek laiko nėra, kiek jų nori. Ir draugai, ir artimieji, ir kiti pasidžiaugia tuo, aš džiaugiuosi, kad jiems patinka“, – pasakoja. 

Sako, baimė dažniausiai tik pirmą kartą apima. „Kai supranti, kaip mašina veikia, pasitiki vairuotoju, tada nėra baisu. Pirmą kartą gal visiems baisu... Kai supranti esmę, kad viskas yra kontroliuojama, nėra pavojinga, tada jau nebūna baisu“, – tikina drifto pilotas Lukas.  

L. Kundrotas ruošiasi naujam sezonui, kuris startuos pavasarį ir truks iki rugsėjo, o paskui, kaip ir šiemet, jau liks tik pavienės varžybėlės ir treniruotės.

„Ir dabar dar laukia kelios varžybos ir testavimas automobilio, kaip jis veikia ant slidžios, šlapios dangos, o tada tobulinsime jį, ruošimės naujam sezonui, kad varžybose dalyvautume be gedimų, konkurencingai. Motyvacijos po sėkmingo sezono yra, įgūdžių įgavau, esu nusiteikęs smarkiau, labai tikiuosi, kad viskas bus dar geriau“, – sako drifto pilotas L. Kundrotas, užaugęs Aštriojoje Kirsnoje.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-11-14)